Vėlinės

Jei nebūtų mirties, gyvenimas mums neatrodytų toks gražus. (Nikolai Gogol)

Vėlyvas rudens vakaras. Pro langą skverbiasi pilnaties šviesa. Guliu lovoje ir negaliu užmigti. Žvelgiu į tamsų dangų ir netikėtai lyg spustelėjus mygtuką sugrįžta vaikystės prisiminimai.
Kaip tu, mama, vakarais sėdėdama prie mano lovos, skaitydavai istoriją apie šaltanosį ledinuką. Prisiminiau Pirmosios Komunijos šventės rytą, kai iš mano nepaklusnių plaukų padarei nuostabią šukuoseną, o apvilkusi baltą suknelę, pavadinai mane angelu, nusileidusiu iš dangaus. Ar atsimeni, kaip apsiverkiau iš džiaugsmo, kai gimtadienio proga padovanojai išsvajotą lėlę? Prieš akis iškyla tavo šviesus veidas, kai sekmadienio popietę visa šeima susėsdavome prie pietų stalo. O karoliai ant mano kaklo išliks lyg tavo meilės palikimas.
Staiga sugirgžda kambario durys ir sugrąžina į skausmingą realybę. Esu našlaitė, palaidojusi mylimą motiną ir šiame pasaulyje likau viena. Kaip dabar trokštu, kad mane apkabintum, nuvalytum ašaras nuo skruostų, su meile pažvelgtum ir suteiktum stiprybės toliau gyventi. Dabar jaučiuosi lyg tie pavargėliai, kurie praradę viltį blaškosi po pasaulį.
Artėja Vėlinės. Ir vėl uždegsiu žvakę ant tavo kapo, nors kris dulksna, suklupusi melsiuosi ir graudžiai verksiu, o ugnies plevenimas, skirtas tavo vėlei, primins tave ir paskutinius ištartus žodžius – švęskime gyvenimą.