Rožės spygliukai

Apsidairyk aplink, gal pamatysi tą pačią mergaitę, apie kurią dabar rašau... Viename kaime gyveno maža nuostabaus grožio mergytė. Ji išsiskyrė iš kitų, nes negalėjo taip greitai bėgioti, kaip kiti vaikai, neraiškiai kalbėjo ir mažai bendravo, bet turėjo labai jautrią širdį. Tėvai ją vadindavo Rožyte.

Mokykloje buvo dar liūdniau – vaikai ją pravardžiuodavo, užgauliodavo, stumdydavo ar net mušdavo. Rožytė niekada nepykdavo ant jų ir visas nuoskaudas laikė savo širdelėje, tačiau kiekviena nuoskauda palikdavo pėdsaką, pavirsdama spygliuku ant jos kūno. Tuomet kiekvienas, kas prie jos prisiliesdavo, norėdamas apkabinti ar pabučiuoti, skaudžiai įsidurdavo. Rožės spygliukai apsaugojo mergaitę nuo skausmo ir pažeminimo, nors iš tikrųjų ji jautėsi vieniša ir atstumta.

Rožytė skaudžiai išgyveno ir vaikščiodavo tik nuošaliais takeliais, kad nieko nesutiktų. Kartą beklajodama ji aptiko paslaptingą trobelę. Mergaitė nedrąsiai įėjo į vidų ir atsisėdo ant suolo pailsėti. Nežinia iš kur atsiradęs seneliukas palietė jos ranką ir tyliai tarė:

-                                                                                                                            -   Kalbėk...

Mergaitės žodžių nesigirdėjo, tik jos širdelė nekantriai tuksėjo, prisiminus nuoskaudas, atstūmimus, pravardžiavimus ar užgauliojimus. Nors ji kalbėjo be žodžių, pasijuto ramiau ir net nepastebėjo, kaip rožės spygliukai nukrito ant žemės ir pavirto baltais žiedais. Iš trobelės Rožytė išėjo švytinčiu veidu, linksma, tvirtais žingsniais ir pasitikėdama savimi. Niekas nesuprato, kas atsitiko jos gyvenime.