Vėlinės

Jei nebūtų mirties, gyvenimas mums neatrodytų toks gražus. (Nikolai Gogol)

Vėlyvas rudens vakaras. Pro langą skverbiasi pilnaties šviesa. Guliu lovoje ir negaliu užmigti. Žvelgiu į tamsų dangų ir netikėtai lyg spustelėjus mygtuką sugrįžta vaikystės prisiminimai.
Kaip tu, mama, vakarais sėdėdama prie mano lovos, skaitydavai istoriją apie šaltanosį ledinuką. Prisiminiau Pirmosios Komunijos šventės rytą, kai iš mano nepaklusnių plaukų padarei nuostabią šukuoseną, o apvilkusi baltą suknelę, pavadinai mane angelu, nusileidusiu iš dangaus. Ar atsimeni, kaip apsiverkiau iš džiaugsmo, kai gimtadienio proga padovanojai išsvajotą lėlę? Prieš akis iškyla tavo šviesus veidas, kai sekmadienio popietę visa šeima susėsdavome prie pietų stalo. O karoliai ant mano kaklo išliks lyg tavo meilės palikimas.
Staiga sugirgžda kambario durys ir sugrąžina į skausmingą realybę. Esu našlaitė, palaidojusi mylimą motiną ir šiame pasaulyje likau viena. Kaip dabar trokštu, kad mane apkabintum, nuvalytum ašaras nuo skruostų, su meile pažvelgtum ir suteiktum stiprybės toliau gyventi. Dabar jaučiuosi lyg tie pavargėliai, kurie praradę viltį blaškosi po pasaulį.
Artėja Vėlinės. Ir vėl uždegsiu žvakę ant tavo kapo, nors kris dulksna, suklupusi melsiuosi ir graudžiai verksiu, o ugnies plevenimas, skirtas tavo vėlei, primins tave ir paskutinius ištartus žodžius – švęskime gyvenimą. 

Rožės spygliukai

Apsidairyk aplink, gal pamatysi tą pačią mergaitę, apie kurią dabar rašau... Viename kaime gyveno maža nuostabaus grožio mergytė. Ji išsiskyrė iš kitų, nes negalėjo taip greitai bėgioti, kaip kiti vaikai, neraiškiai kalbėjo ir mažai bendravo, bet turėjo labai jautrią širdį. Tėvai ją vadindavo Rožyte.

Mokykloje buvo dar liūdniau – vaikai ją pravardžiuodavo, užgauliodavo, stumdydavo ar net mušdavo. Rožytė niekada nepykdavo ant jų ir visas nuoskaudas laikė savo širdelėje, tačiau kiekviena nuoskauda palikdavo pėdsaką, pavirsdama spygliuku ant jos kūno. Tuomet kiekvienas, kas prie jos prisiliesdavo, norėdamas apkabinti ar pabučiuoti, skaudžiai įsidurdavo. Rožės spygliukai apsaugojo mergaitę nuo skausmo ir pažeminimo, nors iš tikrųjų ji jautėsi vieniša ir atstumta.

Rožytė skaudžiai išgyveno ir vaikščiodavo tik nuošaliais takeliais, kad nieko nesutiktų. Kartą beklajodama ji aptiko paslaptingą trobelę. Mergaitė nedrąsiai įėjo į vidų ir atsisėdo ant suolo pailsėti. Nežinia iš kur atsiradęs seneliukas palietė jos ranką ir tyliai tarė:

-                                                                                                                            -   Kalbėk...

Mergaitės žodžių nesigirdėjo, tik jos širdelė nekantriai tuksėjo, prisiminus nuoskaudas, atstūmimus, pravardžiavimus ar užgauliojimus. Nors ji kalbėjo be žodžių, pasijuto ramiau ir net nepastebėjo, kaip rožės spygliukai nukrito ant žemės ir pavirto baltais žiedais. Iš trobelės Rožytė išėjo švytinčiu veidu, linksma, tvirtais žingsniais ir pasitikėdama savimi. Niekas nesuprato, kas atsitiko jos gyvenime.